11 Feb 2017

Poland. Risk of falling… In love!

by Vidmante | posted in: in English, Poland, Tales about mountains | 1

The love for mountains I have was born in Poland, not more than 2499 meters above the sea level. Obviously it was enough for such a naive girl to fall in a long distance mountain fever. You know, living in as flat country as Lithuania is, anything above sea level gives thrill goose-bumps all over the body. So the love as it is started here 4 years ago and this is going to be a story how I came back to my beloved Tatra in 2014.

Our trip started as 5 exhausted students decided to travel after the exam session. Mountains it is. And only few days later at 4 or 5 a. m. stuffed with people and things the tiny Nissan Almera hit the road. It took about 14 hours to reach the first hills, 1 hour more to find our camp site and another hour to build a tent. Tired of siting all day in a tiny car it didn’t take us long to fall asleep all excited about the following days of adventures.

Little did we know what the following days had in store for us. The first night was a scene itself – we experienced real and mighty mountain summer storm. The wind invited our tent to dance and it danced, oh how it jumped up and down, becoming flat as the ground (of course, sticking to our faces too) one second or filled with the storm as a balloon the other. The lightening was indeed frightening and thunder not just came after, it echoed from the rocks around us, coming not as one but as hundreds of sounds. A real mountain opera, I would say.
So we already felt the power and the following day was meant to touch it with our bare hands. Armed with hiking shoes, walking sticks, cameras and snacks in our backpacks we were eager to hike those rocks. Three of us did it for the first time so the decision was made not to scare the company and do not attempt to hike the hardest route. Average one it is, showing all beautiful elements that might follow the next days when our group is more confident with ourselves.

The morning started with an easy and pleasant hike though the town of Zakopane. The mood was perfect, all well rested and super enthusiastic to hike. Great start, so being young and strong we took the steeper path. Five minutes later we started to undress ourselves, fifteen minutes later all panting we took a break. It wasn’t that high, we should not lack oxygen, right? It is such a shame but while resting on every corner an elderly couple overtook us. Not even once. They were slow but steady. Bingo, that is the secret of not losing your lungs. The company was slowed and breathing breaks were forbidden. No more sprinting was helpful and finally we had some distance hiked.

The first pass was done and we started to hike downhill towards beautiful Hali Gasienikowej. Our mood was back once we came out of the forest and saw the valley. It looked like a place from fairy tales, all foggy (cloudy) and full of blooming flowers, berries, tiny cute houses and huge rocky summits around. You just can not be sad or tired when seeing that. The cafe was our longer stop for lunch before real rocks. The morning part was only a piece of cake, we can not even dare to say that we got tired. So after a brief belly filling stop we lifted out lazy city asses to go and reach that mountain top! Well, we hadn’t decided which top at the moment, but any top is good!

Our all plans had to be cancelled because of oversleeping all alarms. We had to improvise. Calculations were made and we seemed to be able to reach Zawrat pass and then maybe Kozy Wierch top if we did it fast.

All fed and very happy we enjoyed our short journey till Czarny Staw Gasienicowy. Mountain lakes are always magical places to be and it was very necessary to have a short “make your next desktop photo” pause. After we started our 600m ascend. Surprisingly we didn’t lack breath anymore and could keep a decent pace, this time more up. Rocks became steeper and first signs of high uncomfortableness as well. Poland is great, because all official routes are very nicely made and those who want to feel more stable on a rocky surface can help themselves by holding metal chains, installed specially for the nature tourists.

Holding our lives on those chains the party crawled up, sometimes stopping for a short break to admire the scenery. Very soon we were not able to enjoy any view, well, except rocks, because everything around was eaten by a cloud. Amazing experience it is to see how in several minutes a mountain fog comes, burying everything around. Those who were not amused by heights had some hours of peace.

It was a nice surprise to meet nuns on their way down. This particular route has do to something with religious miracles and these sisters went up to pray at the statue of Mary, which is installed on a stone, very close to the pass itself.

Quite shortly we stepped on the pass and amazing view of the second valley of Pieciu Stawow Polskich with its three wonderful lakes showed . It had almost no greenery, nor phone connection (not true, after some time we caught a Slovakian provider), only wind, stone and ravens. The wind tried to take us from the ground, nobody quite liked it but for ravens it seemed to be a fun play to soar on strong air current. It was the point where we had to decide what to do now, try to reach Swinica, Kozi Wierch or go home on the same route. Well, definitely I hate to go back on the same path so with encouragement from me the decision to reach Kozi Wierch was made. But first a group photo and some snacks.

From Zawrat pass several routes diverged. We chose our path (“more or less there” – I showed to my friends with a palm) and went down. Then more down. And down again. Something was wrong, I thought, because the map showed that we had to do more up than down. Of course, we had no compass to check the directions (mistake no. 1, now I don’t go anywhere without a compass). Shouted at my friends in the front to stop. We spent several minutes looking at a map like donkeys and then realised and admitted – wrong direction. Such a waste of time. Going forward was pointless, we had too less of daylight left to safely get out of the mountains and no equipment to make a shelter for a rainy and stormy night. Had to climb back to the pass. None of us was happy. It was getting darker and rainier around us, so we had to flee back to our camp in Zakopane using the same route we came up. Not even one of us suggested to complete the route to the top, so all of the party hugged wet rocks and started to slide down little by little.

My palms froze from holding those cold and wet chains. Mountains became colder and darker by every minute. Of course, we had no light (I am not even commenting this…) so we had to hurry to at least reach the first valley before complete darkness – from there we can follow a huge path back to the village. At some point of hurrying we noticed that we didn’t really see one of our friends. He was slower but we always had him in our sight somewhere. This was not funny at all. We stopped to wait, shouted for him but nothing came. One of us volunteered to go back and find him. So only three of us proceeded to go down. As we reached the hut, we stopped to wait for 10, 15 and then 20 mins. No sign of our friends. it was so cold and wet that we couldn’t stand outside so we came in the hut for a cup of tea. Wrote a message to friends, then tried to call them – no service. It was too dark also not very smart to send another person to look for them, so all we could do was to wait for them. After 30, or more, minutes of worrying we saw our friends returning, all was good.

After safe return to our camp we slept like stones. It was a nice introduction to the mountains and the next days brought more amazing views and hikes. To be continued :).

19 Dec 2016

Airija. Lietingos dienos magija

by Vidmante | posted in: in Lithuanian, Ireland, Tales about mountains | 1

Vis dėlto persigalvojau. Lietingos dienos Airijoje taip pat gali būti nerealios, o atsitiktinumas neišmatuojamai smagus. Bet apie viską nuo pradžių.

Kad nutiktų kas nors smagaus pirmiausia reikia išeiti iš darbo. Ką ir padariau. Visa laiminga ir pasišokinėdama grįžau namo, panirau į žemėlapius svarstydama, kur galiu nužygiuoti netoli Killarney. Sprendimas stėjo savaime, buvęs bendradarbis pasiūlė ekskursiją po apylinkes, kuriose dar nebuvau. Taigi nepraėjus nė kelioms minutėms aš jau sėdžiu automobilyje ir mes birbiame kažkur kalnų slėnių keliukais vos prasilenkdami su arklių kinkiniais.

Gėda prisipažinti, bet per beveik du mėnesius nesugebėjau aplankyti pačių populiariausių objektų Kilarnio apylinkėse. Bendradarbis mielai sutiko apvežioti po tas vietas, kurias būtinai reikia aplankyti. Taigi, pirmoji stotelė – ikoniškasis damų peizažas (Ladies view), pavadintas taip, nes Karalienės Viktorijos rūmų damos liko sužavėtos šiuo vaizdu savo vizito Airijoje metu.

Toliau Ross pilis, kalnai, kalneliai, slėniai ir vėl kalnai. Taip raitėmės kalnų serpentinais link Dunloe plyšio – karštasis taškas, kur 100% visų turistų traukia autobusiukais, arklių kinkiniais ar valtimis. Kaip tik čia ir planavau nužygiuoti ateinančią dieną. Jau nekantravau čia sugrįžti su kamera ir vėl užplūsti internetus nuotraukomis iš šio rojaus kampelio.

Ir žinote ką, aš pilnai suprantu kiekvieną iš tų turistų, kuris čia atvyksta arklių kinkiniais už kosmišką kainą. Verta. Tikrai verta kiekvieno cento ten nusigauti. Per visą plyšį vyniojasi siauras keliukas, šalia ir upelis su ežeriukais. Daug akmens, daug žalumos, vandens ir kalnų. Čia pravažiuoja tik lengvosios ir arklių kinkiniai, autobusai jau nebepralenda – aplink vien uolos. Ir tai bandant prasilenkt kyla problemų, važiuoji braukdamas automobilio šoną.

Štai taip riedant su trumpomis nuotraukų darymo pauzėmis kirtome aukščiausių Airijos viršūnių papėdes ir atsidūrėme kitoje plyšio pusėje. O ten tai kaifas. Ten tikra laisvė. Pasibaigė asfaltas – turistai iki ten jau nebevažiuoja. Bet prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas – juodasis slėnis.

Žmonių iš karto mažiau, vietovė labai nuošali ir dažniausiai keliautojų pasiekiama žygiuojant. Avių vietiek tiek pat, gal net ir daugiau. Taigi, kelias prastėja, bet juk taip nesinori apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu. Vairuotojas teigia, kad viskas gerai, yra čia buvęs, smagiai grįšime kirtę slėnį. Kas belieka, neriame žemyn ir vėl vingiuojame aukštyn, ieškodami kelio.

Telefonai išsikrovė, pradėjo temti, o mes sukinėjamės slėnyje jau gerą valandą ieškodami kelio. Keliukai vis pasibaigia ir tenka grįžti atgal. Jau pradėjome svarstyti galimybę grįžti atgal per Dunloe plyšį, tačiau tada suvokėme, kad nebežinome iš kur atvažiavome. Vienu žodžiu, pasiklydome. Žmonių aplink nėra, mašinų taip pat – tenka blūdyt. Galiausiai po keliasdešimt posukių ir serpentinų atsidūrėme sankryžoje, kurią lyg ir atsiminė bendradarbis, pasukome lyg ir teisinga kryptimi, vėl grįžo asfaltas, kelias praplatėjo, atsirado viena kita mažina. Grįžome į miestelį jau gerokai įnaktijus, bet vistiek buvau užsispyrus rytoj anksti keltis ir žygiuoti.Po kelių valandų miego jau keliuosi į žygį. Internetas žadėjo giedrą dieną, tad labai nepersistengiu su rūbais. Susimetu viską greituoju būdu į kuprinę ir su žemėlapiu rankoje vėl traukiu miegančiu miestu. Iš viso suplanavau nueiti apie 40 km., tad stengiuosi netinginiauti ir sparčiai žingsniuoti link kalnų. Ir kuo labiau atrėju prie plyšio, tuo labiau man nepatinka debesys, kurie taip ir taikosi įsivynioti į mano užsibrėžtas viršūnes. Atorodo, kad tik minutei neatsisukau į kalnus ir štai jie jau panirę. Atgal grįžti tuščia fotoaparato kortele tikrai nenoriu, o ir šiaip gaila jau tiek atėjus atgal eit. Pamėginsiu, galvoju, vdruk dar išsigiedrys.

Mama, toliau neskaityk.

Kai jau buvau visai arti kalnų prie manęs sustojo automobilis su kažkokiu vyru, kuris tikrai neatrodo, kaip serijinis žudikas (not). Susidomėjau, kas gi čia dabar bus. Atsiraitojo langą ir klausia, ar tik ne į Dunloe keliauju. O kur gi daugiau, čia tik vienas kelias, kuris niekur kitus kaip ir neina. Sako “aš irgi, šok vidun, pavešiu”. Bet man tai ten visai nebedaug liko eit, na bet gerai, jei jau paveš… (Iš karto sakau, kad nedarykite taip, nes gali labai labai blogai pasibaigti)

Taigi važiuojam, jis ten plepa kažką, klausinėja manęs, o aš absoliučiai nieko nesuprantu ko nori iš manęs – nesuprantu nei vieno žodžio. Atrodo, kad visą gyvenimą normaliai susikalbėjau anglų kalba, o dabar bac ir užmiršau viską per akimirką. Įtempiau savo visus neuronus, kad tik suprasčiau bent kažką, paprašiau, kad kalbėtų lėčiau ir po truputį pradėjau suprasti ką man pasakoja. O jau plepumas žmogaus! Taigi važiuojam, ir sako man “Žiūrėk, aš čia visai netoli turiu arklių fermą, davai važiuojam kartu, galėsi pajodinėti”. Vau.

Ir ką? Važiuojam mes į tą arklių fermą, kalnai palauks kokią valandikę. Pakeliuj papasakojo, kad arklius kinko į vežimus ir vežioja tuos turistus, kurie moka kosmiškus pinigus. Na, jis pats rečiau, dažniau jo sunėnas ar brolis. Tai ir šiandien ryte reikia arklius atvaryt darbui. Įsivaizdavau aš ten tą fermą tokią normalaus dydžio, o atvažiuojam ir pamatau bakūžę, kuri nei į fermą, nei į ką nepanaši. Paliko mane automobilyje ir liepė palaukt. Po keliasdešimt minučių išlindo su kažkokių kruopų maišais ir liepė eit kartu.

Prie arklių aptvaro išrinko šiandien dirbsiančius arklius, juos pašėrė, pakinkė ir davė man juos laikyt. Ir laikau aš ten tuos tris arklius ant pavadėlio, vienas sugalvojo pasimuistyt, kitiems irgi patiko, o man tai baisu, kad pabėgs jie nuo manes, kas tada?

Paruošė arklius, man balną, kuprinę liepė palikt automobilyje, užsodino mane ant balto arklio ir klausia ar moku joti. Nu kad ne, nei karto gyvenime nesu jojus. “Taigi nieko tokio, patemk vadeles taip, anaip ir arklys klausys. Pasiruošus?”. Nespėjau nieko atsakyti, o jis jau plekštelėjo arkliui per subinę ir arklys, aišku, pasileido bėgti.

Taip ir išjojau gražuolė savo visus daiktus palikus pas nepažįstamą vyrą. Buvo baisu. Arklys (žirgas?) pasirodė visai ramus, mandagiai nešėsi mane ant kupros. Turėjau sekti paskui automobilį link kinkinių aikštelės, kur mane pasitiko daugybė žmonių, automobilių ir kinkinių. Aišku, pati nenulipau, nuo gyvūno buvau nukrapštyta žemyn. Susipažinau su Šono kolegomis, jie man labai daug pasakojo apie turistų melžimo verslą, bet aš jųjų beveik nesupratau – tie kas nesutiko airio ūkininko, nesupras apie ką aš, jų dialektas – absoliučiai kita kalba. Pasijuokėm, pasijuokėm ir jau ruošiuosi žygiuoti savo keliu, bet sulaukiu dar vieno pasiūlymo. Šį kartą mane paveš iki trasos pradžios.

Vėl dardam automobilyje. Buvau naivi, kad įsivaizdavau, jog šiandien į kalnus lipsiu. Šonui kilo dar viena mintis, nusivežti mane į savo avių ūkį, žinoma aplankant ir jo šeimą. Įtikinėjo mane, kad šiandien smarkiai lis, tai net neverta į tą kalną lipti. Ką gi, sutikau ir vėl, juk ne kasdien tokių pasiūlymų sulaukiu. Taigi vingiuojame į kitą Dunloe pusę link juodojo slėnio. Paklausus, kodėl slėnis taip vadinamas, vieningo atsakymo negavau, galbūt dėlto, kad niekas tiksliai ir nežino. Tai buvo vieta, kurioje siaubingai siautė badas ir bulvių maras, taip pat, čia ilgiau trunka žiema, o 1978-aisiais tai buvo paskutinė vieta Airijoje, kur įvesta elektra.

Net gėda sakyti, tačiau nustebau sužinojus (nesręsk apie knyga iš viršelio), kad mano sutiktasis ūkininkas iš tikrųjų labai išprusęs žmogus, daug žino apie istoriją, fiosofiją ir literatūrą. Jo mylimiausias autorius O. Wilde. Nustebau jo namuose pamačius kalnus knygų. Papietavę kartu su žmona (kuri, beje, vokietė), traukėme toliau link kalnų. Keliukas vis prastėjo, telefono ryšys dingo, mano žemėlapis pasibaigė, aplink nei gyvos dvasios. Taip taip, būtent taip ir prasideda siaubo filmai.

Jau spėjau pamesti tokio vingiavimo kanais ir pakalnėm laiką, kol privažiavom vienišą sodybą tarp kalnų. Ryškus namelis švietė iš toli. Ties kiemo vartais ir pasibaigė keliukas: toliau nieko nėra. Iš tikrųjų nuvykome į draugo ūkį, kur susirinko dar keli ūkininkai, kurie visi bendrai nukerpa avių vilną. Šiais laikais išgyventi vien iš ūkio nėra lengva, todėl vyksta kooperacija. Mes atvykome paskutiniai, jau prasidėjus pasiruošimo darbams: traukiamos skutimo mašinos, jų stovai, į patalpos vidų genamos avys. Dar nebuvau mačius tiek daug avių prifarširuotų į tokią mažą erdvę. Jos elgėsi gan ramiai, iki kol viena jų neradėjo panikuoti, tuomet visos užsivedė mekenti ir blaškytis. Galvojau, kad po paraliais visą dieną teks čia praleisti sėdint, kol tas avis skuta, bet iš tikrųjų darbai vyko gan sparčiai. Nuskusta vilna keliauja į milžiniškus maišus, kurie siunčiami į Kiniją.

Paklausus, ar avys nepasimeta kalnuose, kuriuose ganosi, sužinojau, kad pasimeta, ir dar kaip. Būna, kad užsikabaroja ant kokio akmens ar uolos ir nebegali nulipti, tuomet ūkininkai kopia patys į tuos kalnus ir gelbėja vargšus gyvūnus. Į tą patį aukščiausią Airijos Karantūhilą bent kartą į savaitę tenka ropštis ir tikrai tam negali skirti visos dienos, tai stengiasi susisukti greitai. Ai, čia jiems kasdienybė ir visiškai nesureikšmina kiek viršūnių ir kokiu oru (juk avytes reikia ir per audras gebėti) pasiekė, o turistai didžiuojasi savimi į tą patį kalną su nakvyne viešbutyje vargais negalais užlipę. Taip ir sutikau savo herojus netikėtoje vietoje – arklių ir avių ūkyje. Herojus, kurie cituoja Nyčę, kas dieną laipo kalnais ir turi neišmatuojamai gerą širdį.

Nu ir ką, išėjus į lauką po kelių valandų mekenimo operos, audra tikrai formavosi. Matėsi, kaip per kalnus ritasi lietaus ir žaibo gniutūlai. Ūkininkai palingavo galvomis ir pasiūlė parvežti mane namo. Taip ir baigėsi mano kalnų nuotykis, nepasiekus nei pačios mažiausios viršūnės. O gal ir gerai, nes mažiausiai mėgstu žaibuojant ridentis nuo kalno. Užtat dabar turiu nuostabų draugą kažkur tarp aukščiausių Airijos kalnų.

9 Aug 2015

Airija. Giedros dienos magija

by Vidmante | posted in: in Lithuanian, Ireland, Tales about mountains | 0

225 dienas per metus čia lyja, arba kaip patys airiai sako: žemė kenčia nuo lietaus. Ir tikrai, per tas 6 savaites taip įpratau prie apsiniaukusio dangaus, lietaus ir šalto vėjo, kad jei nereikia einant į lauką striukės – būna šventė, taip ir leki kur į parką, kol nespėjo apsiniaukti.

O dabar įsivaizduokit tikimybę, kad saulėtos dienos sutaps su mano laisvadieniais. Taip kartais irgi būna, man pasiseka. Taigi, pirmą laisvą savaitgalį planavau kruopščiai, pakviečiau ir kitus tautiečius prisijungti. Išnagrinėjau kelionių vadovus, žemėlapius ir komentarus internete. Ruošiausi kalnams ir kalneliams, kur eiti ir ką ten veikti.

Likus nakčiai iki planuoto žygio likau viena mūšio lauke. Nenustebau ir nenuliūdau, taip būna. Greituoju būdu nusprendžiau, kad maršrutas per trumpas, reikia organizuoti ką nors linksmiau. Vėl kelios valandos įkišus nosį į žemėlapį ir internetą. Vuola, tobulas maršrutas jau mano galvoje – Mangerton, here I come!

Pusėtini kedai; yra. Pusėtina RIMI kuprinė; yra. Maistas trim dienom su trupučiu; yra. Žemėlapis; yra. Pakrautos kameros; yra. Nuotaika; yra. Su tokia amunicija ir išžygiavau pro buto duris, laukdama gryno ir gražaus oro bei kerinčių vaizdų.

Išėjau, kai miestelis dar snūduriavo: vos kelios mašinos, vienas kitas žmogus ir visiška tyla. Pakeliuj sutikau vieną kitą keliautoją su dviračiais ar kuprinėmis žygiuojančius kas kur. Iki trasos pradžios laukė 10 km. lyguma palei Nacionalinio Parko šoną. Greitai ir gražiai žingsniavau nuolat stebėdama laiką. Įsivaizdavau, kad turėčiau dar anksčiau pradėti trasą, nes juk Airijos kalnų turizmo knygutėje rašė, kad vien nuo trasos pradžios ją pereiti reikia 5h, o aš dar nuo namų peškute ateiti turiu! Taip vis dirsčiodama į žemėlapį ir laikrodį laukiau, kada jau prasidės kalnai. Ir po penkių posukių, kelių miškelių ir upelių pradėjau kilti. Pro proskynas matėsi miestelis kažkur apačioje, o pasidairius ir kelios viršūnės švietė. Dar toli, bet jau matau savo tikslą!

nuot8903 Baigėsi asfaltuotas kelias, prasidėjo pusiau grįstos akmenimis klampynės. Ilgai netrukus išsimurzinus batus ir sušlapus kojas kilau stabiliai aukštyn. Krūmynai žemėjo, galiausiai baigėsi ir papartynai, kol priėjau tvorą. Ir mažyčius vartelius. Taip, čia kalnai aptverti, nes jie privatizuoti, tačiau savininkai geranoriškai nedraudžia pašaliniams čia vaikščioti, tol kol jie neišleidžia jų avių už aptvaro. Uždariau vartelius ir dar patikrinau ar tikrai jie neatsidarys. Stebėjausi, kad aplink nėra nei vieno žmogaus, nors jau laikas pietauti. Vis dar kylau viena, tai pamesdama, tai vėl atrasdama taką žolynuose. Pievos jau pradėjo panašėti į uolas, po truputį plėtėsi ir panorama, kuo aukščiau lipau, tuo nuostabiau atsivėrė Kilarnio ežerai ir kalnai. Vis atrasdama sekundę vienai kitai nuotraukai slinkau toliau.Labiausiai nervino tai, kad žemėlapyje trasa nepažymėta ir reikėjo vadovautis nupieštu planeliu, kaip atrodo trasa. Taigi, priėjus kelio išsišakojimą į keturias kryptis šiek tiek sutrikau. Keliukai vedė panašia kryptimi, tačiau mažiauriai norėjau nuklysti kur nors ne į tą pusę. Pasirinkau tiesiausią keliuką (mano nuožiūra) į viršūnę. Laiminga sau einu, kol keliukas nesugalvoja pasibaigt kažkokia klampyne. Kaip tik tuo metu pastebėjau keturis vyrus su šuniu labai jau stebinčius, kur aš ten einu. Pamatė, kad atsisukau, mosikuoja man ir šaukia: “ten per šlapia, nepraeisi! Ateik iki mūsų, kirsk čia, nebijok!”.Na, taip ir padariau, kirtau tą šlapynę, upelį, žoles ir akmenis. Prieinu, o jie man ir pradeda aiškinti, kur kuris keliukas veda ar neveda, kur geriau neit ir kur lengviau. Baksnojo į žemėlapį gal penkias minutes, aišku, nepamiršo paminėti, kad vienai vaikštinėti kalnuose nesaugu ir neičiau, kai lyja. Bus chana, jei per lietų net į kalnus pažiūrėsiu.

Ne už ilgo priėjau velnio kalne išmuštą ežerą (bent jau vietiniai taip sako). Trumpai užkandau šalia ir kibau į uolas. Na tokios čia ir uolos. Apskritai tai kalnai žolingi ir glotnūs. Vienas kitas aštresnis kampas ir forma. Skaičiau, kad kai tik susifomavo šie kalnai devono periode (kad įsivaizduoti ant kiek tai seniai: šiuo laikotarpiu žuvims išsivystė kojos ir jos įžengė į sausumą, kaip amfibijos. Bent jau taip manoma), jie siekė 4km aukštį, tačiau ledynams tai atslenkant, tai nuslankant, vėjui ir augalams nuolat glotninant, šie kalnai susitraukė iki vos vos virš 1km.

Šio kalnelio viršūnė nelabai ypatinga. Apgriuvus pieva. Na, tokia labai keista. Daug kupstų, toks purvas šiek šiek. Beje, viršūnė daugiau mažiau plokščia, kad atskirti, kur gi tas aukščiausias šio kalno taškas, sukrautas akmenų kauburėlis. Sutikau daugiau žmonių viršūje, nukreipė į viršūnės pusė (ją dar reikia atrasti pasirodo).

Airijoje kalnuose visi labai draugiški ir kultūringi. Užsenietį jau iš tolo atpažinsi, nes daugiau “hi” nieko ir nebeišspaus, o va airiai pakalbina, pasiteirauja kur eini, užsimena (beveik visi), kad pavojinga merginoms vienoms eiti, patikrina ar žinai, kaip saugiai nusileisti. Tie šalia viršūnės sutikti žmogeliai irgi labai draugiški. Palaukė, kol eisiu atgal, pasakė, pro kur galiu patogiau nusileist apačion. Bet aš nenorėjau leistis žemyn. Tas minėtas 5h maršrutas nuo stovėjimo aikštelės man atsiėjo tik 1h su trupučiu gyvenimo. Net nespėjau nuvargt ir išalkt (o gi tiek maisto pasiėmiau!).Prisėdau šalia skardžio ant pievutės panaršyti žemėlapį, kur dar galiu nueiti. Pastebėjau kalnuose blankų, vos matomą takelį iki antrosios, žemesnės, viršūnės. Kol svarsčiau kaip elgtis toliau mane pasivijo iš kito ežero šono atėję anksčiau sutikti vyrai. Pasiklausinėjau dėl šiaurinės kalno viršūnės. Sakė niekada ten nebuvę, bet ten nieko ir nėra – tik žolė ir avys.

Mano sprendimas buvo aišku – keliausiu į šiaurinę viršūnę. Nusileidau iki mini ežeriuko, kuris net vardo neturi. Nuo ten sekiau vos vos matomą keliuką vakariniu kalno šlaitu. Nustebau, kad takelis išplatėjo. Ilgai netrukus pasiekiau ir šiaurinę viršūnę, šimtą metrų žemesnę už Mangerton. Širdis džiaugėsi ten užsikorus. Vaizdai tikrai nepakartojami. Ir vien avys.

Būtent ten ir praleidau daugiausiai laiko, gulėdama ant šilto akmens stebėjau properšomis giedrą dangų, ežerus ir mažyčius žmones, kurie dabar į kalną traukė šniūrais (ot miegaliai). Takelį pamečiau, bet ir neieškojau atgal. Mačiau kelią, kuriuo užlipau, tai praktiškai net nepasiklydau. Nusprendžiau, kad šlaitas nėra jau toks status, jei avys sugeba čia bėginėti, tai kodėl aš nesugebėsiu? Tai ir leidausi žemyn tiesiai į tą matomą takelį. Kartais išslystant reikiamam takui iš akių leidausi žemyn, žemė darėsi šlapia, o avys absoliučiai nusuprato, kas čia vyksta. Poroj vietų vos nepamečiau batų, kaip šlapia. Nelabai malonus jausmas taip klampoti, bet atgal į kalną jau tikrai nebegįšiu, vienintėlis kelias tik pirmyn.

Netrukau nusileisti iki stovėjimo aikštelės, kuri tuo metu buvo absoliučiai sausakimša. Nusprendžiau joje papietauti, kad palengvėtų kuprinė. Kol užkandžiavau prie manęs priėjo senukas, pradėjo klausinėti apie mano šiandienos pasivaikščiojimą, mat matė, kad “trumpinau kelią”. Absoliučiai visi stebisi, kaip nebijau eiti viena. Man nuoširdžiai dėlto keista.

nuot8911

Su nutrintom kojom leidausi žygiuoti visą kelią atgal iki miestelio. Nebuvau ant tiek pavargus, kad tranzuočiau. Jau nuėjus neblogą kelio gabalą prie manęs sustojo automobilis, pasiūlė parvežti namo. Tai buvo tie patys vyrai su šunim. Net tranzuoti nereikėjo. Parvežė greit ir linksmai iki miestelio, davė patarimų lipant į aukščiausią Airijos kalną (tikiuosi, kad pasiseks vieną dieną su oru) ir palinkėjo sėkmės keliaujant po Airiją. Štai taip trumpai prabėgau kelias kalveles, parsivežiau daug maisto ir nuotraukų atgal bei susipažinau su daugybę avių, kurios greičiausiai jau mane užmiršo.

22 Jun 2014

Baltarusija. Kaip keliauti be paso

by Vidmante | posted in: Belarus, Car trip, in Lithuanian | 0

Pasirodo, kad būna ir taip, pasas nėra pats būtiniausias dalykas kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną. Viza irgi. Aišku, tai nėra pati maloniausia procedūra, patikrinimo metu liūdnai sėdėti nukabinus nosį ir aiškinti, kad ID kortelė yra vienintelis dokumentas, kurį turiu, bet sėkmės ir stebuklo atveju ID – ne problema.

Viskas prasidėjo nuo to, kad užmiršau pasą toli už jūrų marių. Tai prisiminiau tik kelionės rytą. Buvo dvi galimybės: lakstyti skersai Lietuvos, kad tą nelempą pasą pasiimčiau, arba skambučiais atakuoti muitinę. Jau buvau beišvažiuojanti paso, kai sulaukiau skambučio su žinia, kad vis dėlto mane praleis. Padarys išimtį ledo ritulio čempionato proga.

Taigi, ekipažas tvarkingai pasiėmusiųjų pasus ir aš, šiek tiek besijaudindami dėl mano likimo, nurūkome link pasienio punkto. Lietuvos punktas praleido be problemų, liko sunkiausia (linksmiausia) dalis. Pirmajame baltarusių patikros punkte jauni pasieniečiai paklausė, kokios šalys žais rungtynėse, į kurias vykstame. Automobilyje pasigirdo daug skirtingų atsakymų. Vyrukai pradėjo juoktis, bet praleido. Pagrindiniame punkte stovėti teko ilgiau. Dėl mano ID kortelės nieko nesakė, bet daug lakstė, vis kaišiojo įvairius blankus užpildymui. Nustebino, kad visi tikrinantys pareigūnai ypatingai mandagūs (kai pirmą kartą važiavom, tai buvo kažkokia katastrofa), taip pat, dirba daug jaunimo.

Kai galiausiai be didesnių problemų baltarusiai mus įsileido, pasukome link Gervėčių. Bet nutiko toks dalykas, kad nei vienas turimas GPS aparatas ar išmanusis nepalaikė normalaus Baltarusijos žemėlapio ir ten kokią nors gyvenvietę rast ne taip jau lengva. Rimto Baltarusijos kelių žemėlapio taip pat neturėjome. Teko improvizuoti.

Šiaip ne taip pasiekėme Lietuviškumo salelę – Gervečių miestelį, kuriame gyvena nemažai lietuvių, kurių bendruomenė, beje, yra gan aktyvi. Miestelio bažnyčia ir jos sodas išties nustebino. Išpuoselėta aplinka sunkiai derinasi su vienodomis ir išsikraipiusiomis į visas puses Lukašenkos tvoromis, juosiančiomis pagrindinę gatvę.

Bažnyčia įvardinta, kaip Baltarusijos architektūros paveldas. Tai parašyta baltarusių bei Lietuvių kalbomis. Šį ženklą perskaičius nė nesusimąsčiau, kad nesu Lietuvoje, tik permetus akimis kirilica susigaudžiau, kad tai vis dėlto ne lietuviškas miestelis. Bažnyčios viduje mačiau lietuviškų lankstinukų, netgi lietuvių bendruomenės leidžiamą laikraštininką.

Šiame Baltarusijos krašte puoselėjamas lietuviškumas. Rimdžiūnų miestelyje gyvuoja lietuviška mokykla. 1992 metų duomenimis 43% Rimdžiūnų miestelio gyventojų sudarė lietuvių šeimos, belieka tik spėlioti, kiek jų išliko po 22 metų. Tačiau faktas, kad pamokos lietuvių kalba vis dar pritraukia moksleivius iš aplinkinių kaimų, džiugina. Dažname kaimelyje galima rasti Lietuviškos kultūros ir istorijos palikimo. Girių miestelyje, visai šalia vieškelio, radome jau apsitrynusį paminklą Vytautui.

Kaip tik pataikėm vieną dieną po pergalės dienos, todėl miesteliai ir paminklai buvo vis dar išpuošti plastikinių gėlių vainikais, plakatais ir vėliavėlėmis.

Daug aplankytų Lietuviškų kaimų – gatviniai. Tai yra, juos sudaro viena gatvė ir šalia jos sutūpę namai. Gatvytės paprastai labai siauros, o namukai jau seniai nebegyvenami. Knistuškių kaimę aplankėme seną beždžionių tiltą, kuris jau nebeturėjo normalių turėklų, jų vietą pakeitė plona virvulytė. Kiek jinai apsaugotų krintant, dar klausimas, bet morališkai tikrai lengviau. Maža to, visas tiltas siūbavo į visas įmanomas puses: pirmyn, atgal, kairėm, dešinėn, aukštyn, žemyn. Pereiti buvo garbės reikalas, tai su sunkia kamera vienoje rankoje ir virvulyte kitoje šiaip ne taip perslinkau tiltą. Bet reikėjo ir nusigauti atgal.Taip pasiūbavus į visas puses toliau keliavom į Milcėjų – kaimuką su viena grįsta gatve ir mažuliukais susiraukšlėjusiais namukais. Kelios trobelės dar gyvenamos, aplink slampinėja katinai ir vištų pulkai. Kažkaip tai verčiasi čia žmonės. Aišku, (leidžiu sau taip pasakyti) visi – senukai.

Milcėjus kaip užbarikaduotas, iki jo atvažiuot reikia vos ne traktoriaus, bet šiaip ne taip išsivingiavus ir nepametus ratų, pro Salas vykome į Astravą pažiūrėti Lenino. Vis dėlto ir viena paprasta, tūkstančius kopijų, turinti statula gali būti tikra egzotika. Miestelis, matosi, augantis. Juk visai šalia jo statomas Lietuvos siaubas – atominė elektrinė. Miestelio aikštėje vyko fonogramų koncertas. Net liaudies dainos buvo atliktos pagal fonogramą. Prieš grįžtant į Rimdžiūnus, kur nakvosime, apsipirkome nematyto maisto ir puolėme bėgti nuo lietaus, kuris tik truputėlį gribštelėjo grįžtant.

Pastebėjau, kad Baltarusijoje labai daug arklių. Lietuvoje tikrai nematyti tiek besiganančių ar prie sodybų pririštų arklių. Ką jau kalbėti apie arklių kinkinį. Čia vis dar veikia kolektyviniai ūkiai, suteikiantys darbo kaimo žmonėms. Laukai gražūs ir prižiūrėti. Brūzgynų tikrai nematyti. Keliai taip pat šaunūs. Galbūt vietomis ir pakrato, bet apskritai pustuščiai (arba taip tiesiog pasisekė).Bet kuriuo atveju diena Baltarusijoje praėjo daugmaž sklandžiai. Buvo įdomu aplankyti ir pažinti Lietuvišką palikimą. Ledo ritulio varžybas, dėl kurių ir važiavom, netyčia praleidom, užtat pasikarstėm beždžionių tiltu ir paragavom Baltarusiškų varškės sūrelių!

Blog Full