Airija. Lietingos dienos magija

Vis dėlto persigalvojau. Lietingos dienos Airijoje taip pat gali būti nerealios, o atsitiktinumas neišmatuojamai smagus. Bet apie viską nuo pradžių.

Kad nutiktų kas nors smagaus pirmiausia reikia išeiti iš darbo. Ką ir padariau. Visa laiminga ir pasišokinėdama grįžau namo, panirau į žemėlapius svarstydama, kur galiu nužygiuoti netoli Killarney. Sprendimas stėjo savaime, buvęs bendradarbis pasiūlė ekskursiją po apylinkes, kuriose dar nebuvau. Taigi nepraėjus nė kelioms minutėms aš jau sėdžiu automobilyje ir mes birbiame kažkur kalnų slėnių keliukais vos prasilenkdami su arklių kinkiniais.

Gėda prisipažinti, bet per beveik du mėnesius nesugebėjau aplankyti pačių populiariausių objektų Kilarnio apylinkėse. Bendradarbis mielai sutiko apvežioti po tas vietas, kurias būtinai reikia aplankyti. Taigi, pirmoji stotelė – ikoniškasis damų peizažas (Ladies view), pavadintas taip, nes Karalienės Viktorijos rūmų damos liko sužavėtos šiuo vaizdu savo vizito Airijoje metu.

Toliau Ross pilis, kalnai, kalneliai, slėniai ir vėl kalnai. Taip raitėmės kalnų serpentinais link Dunloe plyšio – karštasis taškas, kur 100% visų turistų traukia autobusiukais, arklių kinkiniais ar valtimis. Kaip tik čia ir planavau nužygiuoti ateinančią dieną. Jau nekantravau čia sugrįžti su kamera ir vėl užplūsti internetus nuotraukomis iš šio rojaus kampelio.
Ir žinote ką, aš pilnai suprantu kiekvieną iš tų turistų, kuris čia atvyksta arklių kinkiniais už kosmišką kainą. Verta. Tikrai verta kiekvieno cento ten nusigauti. Per visą plyšį vyniojasi siauras keliukas, šalia ir upelis su ežeriukais. Daug akmens, daug žalumos, vandens ir kalnų. Čia pravažiuoja tik lengvosios ir arklių kinkiniai, autobusai jau nebepralenda – aplink vien uolos. Ir tai bandant prasilenkt kyla problemų, važiuoji braukdamas automobilio šoną.

Štai taip riedant su trumpomis nuotraukų darymo pauzėmis kirtome aukščiausių Airijos viršūnių papėdes ir atsidūrėme kitoje plyšio pusėje. O ten tai kaifas. Ten tikra laisvė. Pasibaigė asfaltas – turistai iki ten jau nebevažiuoja. Bet prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas – juodasis slėnis.

Žmonių iš karto mažiau, vietovė labai nuošali ir dažniausiai keliautojų pasiekiama žygiuojant. Avių vietiek tiek pat, gal net ir daugiau. Taigi, kelias prastėja, bet juk taip nesinori apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu. Vairuotojas teigia, kad viskas gerai, yra čia buvęs, smagiai grįšime kirtę slėnį. Kas belieka, neriame žemyn ir vėl vingiuojame aukštyn, ieškodami kelio.

 

Telefonai išsikrovė, pradėjo temti, o mes sukinėjamės slėnyje jau gerą valandą ieškodami kelio. Keliukai vis pasibaigia ir tenka grįžti atgal. Jau pradėjome svarstyti galimybę grįžti atgal per Dunloe plyšį, tačiau tada suvokėme, kad nebežinome iš kur atvažiavome. Vienu žodžiu, pasiklydome. Žmonių aplink nėra, mašinų taip pat – tenka blūdyt. Galiausiai po keliasdešimt posukių ir serpentinų atsidūrėme sankryžoje, kurią lyg ir atsiminė bendradarbis, pasukome lyg ir teisinga kryptimi, vėl grįžo asfaltas, kelias praplatėjo, atsirado viena kita mažina. Grįžome į miestelį jau gerokai įnaktijus, bet vistiek buvau užsispyrus rytoj anksti keltis ir žygiuoti.Po kelių valandų miego jau keliuosi į žygį. Internetas žadėjo giedrą dieną, tad labai nepersistengiu su rūbais. Susimetu viską greituoju būdu į kuprinę ir su žemėlapiu rankoje vėl traukiu miegančiu miestu. Iš viso suplanavau nueiti apie 40 km., tad stengiuosi netinginiauti ir sparčiai žingsniuoti link kalnų. Ir kuo labiau atrėju prie plyšio, tuo labiau man nepatinka debesys, kurie taip ir taikosi įsivynioti į mano užsibrėžtas viršūnes. Atorodo, kad tik minutei neatsisukau į kalnus ir štai jie jau panirę. Atgal grįžti tuščia fotoaparato kortele tikrai nenoriu, o ir šiaip gaila jau tiek atėjus atgal eit. Pamėginsiu, galvoju, vdruk dar išsigiedrys.

Mama, toliau neskaityk.


Kai jau buvau visai arti kalnų prie manęs sustojo automobilis su kažkokiu vyru, kuris tikrai neatrodo, kaip serijinis žudikas (not). Susidomėjau, kas gi čia dabar bus. Atsiraitojo langą ir klausia, ar tik ne į Dunloe keliauju. O kur gi daugiau, čia tik vienas kelias, kuris niekur kitus kaip ir neina. Sako “aš irgi, šok vidun, pavešiu”. Bet man tai ten visai nebedaug liko eit, na bet gerai, jei jau paveš… (Iš karto sakau, kad nedarykite taip, nes gali labai labai blogai pasibaigti)

Taigi važiuojam, jis ten plepa kažką, klausinėja manęs, o aš absoliučiai nieko nesuprantu ko nori iš manęs – nesuprantu nei vieno žodžio. Atrodo, kad visą gyvenimą normaliai susikalbėjau anglų kalba, o dabar bac ir užmiršau viską per akimirką. Įtempiau savo visus neuronus, kad tik suprasčiau bent kažką, paprašiau, kad kalbėtų lėčiau ir po truputį pradėjau suprasti ką man pasakoja. O jau plepumas žmogaus! Taigi važiuojam, ir sako man “Žiūrėk, aš čia visai netoli turiu arklių fermą, davai važiuojam kartu, galėsi pajodinėti”. Vau.

Ir ką? Važiuojam mes į tą arklių fermą, kalnai palauks kokią valandikę. Pakeliuj papasakojo, kad arklius kinko į vežimus ir vežioja tuos turistus, kurie moka kosmiškus pinigus. Na, jis pats rečiau, dažniau jo sunėnas ar brolis. Tai ir šiandien ryte reikia arklius atvaryt darbui. Įsivaizdavau aš ten tą fermą tokią normalaus dydžio, o atvažiuojam ir pamatau bakūžę, kuri nei į fermą, nei į ką nepanaši. Paliko mane automobilyje ir liepė palaukt. Po keliasdešimt minučių išlindo su kažkokių kruopų maišais ir liepė eit kartu.

Prie arklių aptvaro išrinko šiandien dirbsiančius arklius, juos pašėrė, pakinkė ir davė man juos laikyt. Ir laikau aš ten tuos tris arklius ant pavadėlio, vienas sugalvojo pasimuistyt, kitiems irgi patiko, o man tai baisu, kad pabėgs jie nuo manes, kas tada?

Paruošė arklius, man balną, kuprinę liepė palikt automobilyje, užsodino mane ant balto arklio ir klausia ar moku joti. Nu kad ne, nei karto gyvenime nesu jojus. “Taigi nieko tokio, patemk vadeles taip, anaip ir arklys klausys. Pasiruošus?”. Nespėjau nieko atsakyti, o jis jau plekštelėjo arkliui per subinę ir arklys, aišku, pasileido bėgti.

Taip ir išjojau gražuolė savo visus daiktus palikus pas nepažįstamą vyrą. Buvo baisu. Arklys (žirgas?) pasirodė visai ramus, mandagiai nešėsi mane ant kupros. Turėjau sekti paskui automobilį link kinkinių aikštelės, kur mane pasitiko daugybė žmonių, automobilių ir kinkinių. Aišku, pati nenulipau, nuo gyvūno buvau nukrapštyta žemyn. Susipažinau su Šono kolegomis, jie man labai daug pasakojo apie turistų melžimo verslą, bet aš jųjų beveik nesupratau – tie kas nesutiko airio ūkininko, nesupras apie ką aš, jų dialektas – absoliučiai kita kalba. Pasijuokėm, pasijuokėm ir jau ruošiuosi žygiuoti savo keliu, bet sulaukiu dar vieno pasiūlymo. Šį kartą mane paveš iki trasos pradžios.

Vėl dardam automobilyje. Buvau naivi, kad įsivaizdavau, jog šiandien į kalnus lipsiu. Šonui kilo dar viena mintis, nusivežti mane į savo avių ūkį, žinoma aplankant ir jo šeimą. Įtikinėjo mane, kad šiandien smarkiai lis, tai net neverta į tą kalną lipti. Ką gi, sutikau ir vėl, juk ne kasdien tokių pasiūlymų sulaukiu. Taigi vingiuojame į kitą Dunloe pusę link juodojo slėnio. Paklausus, kodėl slėnis taip vadinamas, vieningo atsakymo negavau, galbūt dėlto, kad niekas tiksliai ir nežino. Tai buvo vieta, kurioje siaubingai siautė badas ir bulvių maras, taip pat, čia ilgiau trunka žiema, o 1978-aisiais tai buvo paskutinė vieta Airijoje, kur įvesta elektra.

Net gėda sakyti, tačiau nustebau sužinojus (nesręsk apie knyga iš viršelio), kad mano sutiktasis ūkininkas iš tikrųjų labai išprusęs žmogus, daug žino apie istoriją, fiosofiją ir literatūrą. Jo mylimiausias autorius O. Wilde. Nustebau jo namuose pamačius kalnus knygų. Papietavę kartu su žmona (kuri, beje, vokietė), traukėme toliau link kalnų. Keliukas vis prastėjo, telefono ryšys dingo, mano žemėlapis pasibaigė, aplink nei gyvos dvasios. Taip taip, būtent taip ir prasideda siaubo filmai.

Jau spėjau pamesti tokio vingiavimo kanais ir pakalnėm laiką, kol privažiavom vienišą sodybą tarp kalnų. Ryškus namelis švietė iš toli. Ties kiemo vartais ir pasibaigė keliukas: toliau nieko nėra. Iš tikrųjų nuvykome į draugo ūkį, kur susirinko dar keli ūkininkai, kurie visi bendrai nukerpa avių vilną. Šiais laikais išgyventi vien iš ūkio nėra lengva, todėl vyksta kooperacija. Mes atvykome paskutiniai, jau prasidėjus pasiruošimo darbams: traukiamos skutimo mašinos, jų stovai, į patalpos vidų genamos avys. Dar nebuvau mačius tiek daug avių prifarširuotų į tokią mažą erdvę. Jos elgėsi gan ramiai, iki kol viena jų neradėjo panikuoti, tuomet visos užsivedė mekenti ir blaškytis. Galvojau, kad po paraliais visą dieną teks čia praleisti sėdint, kol tas avis skuta, bet iš tikrųjų darbai vyko gan sparčiai. Nuskusta vilna keliauja į milžiniškus maišus, kurie siunčiami į Kiniją.

Paklausus, ar avys nepasimeta kalnuose, kuriuose ganosi, sužinojau, kad pasimeta, ir dar kaip. Būna, kad užsikabaroja ant kokio akmens ar uolos ir nebegali nulipti, tuomet ūkininkai kopia patys į tuos kalnus ir gelbėja vargšus gyvūnus. Į tą patį aukščiausią Airijos Karantūhilą bent kartą į savaitę tenka ropštis ir tikrai tam negali skirti visos dienos, tai stengiasi susisukti greitai. Ai, čia jiems kasdienybė ir visiškai nesureikšmina kiek viršūnių ir kokiu oru (juk avytes reikia ir per audras gebėti) pasiekė, o turistai didžiuojasi savimi į tą patį kalną su nakvyne viešbutyje vargais negalais užlipę. Taip ir sutikau savo herojus netikėtoje vietoje – arklių ir avių ūkyje. Herojus, kurie cituoja Nyčę, kas dieną laipo kalnais ir turi neišmatuojamai gerą širdį.

Nu ir ką, išėjus į lauką po kelių valandų mekenimo operos, audra tikrai formavosi. Matėsi, kaip per kalnus ritasi lietaus ir žaibo gniutūlai. Ūkininkai palingavo galvomis ir pasiūlė parvežti mane namo. Taip ir baigėsi mano kalnų nuotykis, nepasiekus nei pačios mažiausios viršūnės. O gal ir gerai, nes mažiausiai mėgstu žaibuojant ridentis nuo kalno. Užtat dabar turiu nuostabų draugą kažkur tarp aukščiausių Airijos kalnų.

One Response

  1. Mariusz

    Ahhh lovely memories ;]. Perfect companion / beautiful places ;].

Leave a Reply