Lietuva. Dvi azijietės ir vienas milžinas pelkėje

Gal tik keletas mūsų žinojo, kad maršrute nusimato pelkė. Galbūt dėlto taip drąsiai prie mūsų gretų prisijungė ir dvi azijietės. Dabar mūsų buvo lygiai aštuoni ir rytiniu autobusu traukėme už miesto. Dienos žygio planuose – pasiekti Veržuvos upelio aukštupį nuo santakos su Nerimi.

Jei suplanuota nuo pačios santakos, vadinasi, nuo santakos. Iki jos mums kelią pastojo tvora. Akimirką svarstėme, ar verta lipti, bet nesulaukus pritarimo jau buvau užsikorus ant tvoros ir mojau kitiems sekti iš paskos. Kitapus tvoros buvo privatus kiemas, ar kažkas panašaus į privatų kiemą, nes namas jau seniai nenaudojamas stovi apleistas. Šiaip ne taip visi persiritę per tvorą, užsukome apžiūrėti namo.

Veržuvos žemupys apgyvendintas vietiniais sodais, todėl buvo sunku eiti palei upelį, nes ne visi draugiškai reaguotų į nepažįstamą “šaiką” savo kieme. Teko eiti aplink, kartas nuo karto kertant upelį kokiu liepteliu. Gerai, kad nereikėjo ilgai eiti gyvenvietės gatvėmis, prasidėjus miškui galėjome atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gamta.

Mišku eiti buvo žymiai smagiau. Rankiojau kempininius grybus ir kitokias nesąmones. Miškas šiose apylinkėse gražus ir sveikas, pilnas didelės įvairovės gyvybės. Kelis kartus nugrybavus tekdavo ropštis į kalnelius, kabintis už šakų ir ieškoti keliuko, iš kurio neišklydus kelionė iškart paspartėja ir palengvėja. Taip braunantis mišku ir grožintis šalia tekančiu upeliu prasidėjo ir pirmosios pelkyvietės. Iš pradžių tai buvo tik pažliugusios pievos, bet kojos jau spėjo sušlapti.Užmiršau paminėti, kad mūsų kompanijoje buvo ir didžiaūgis vokietis, kuris asistavo azijietėms, ypač kai batai joms pritrynė. Būtų neteisinga nepasakyti, kokios jos kantrios ir šaunuolės. Šis žygis tikrai nebuvo toks, kokio jos tikėjosi, bet net ir pritrynus batams nezirzė.

Upelis visiškai negilus. Gerai, kad sausas pavasaris. Bristi niekas nenorėjo, todėl upę kirtom nukritusio rasto pagalba.Einant kita upes puse tikėjomės išvengti pelkės, bet kad ir kaip norėjome ją apeiti, vistiek į ją įbridome.

Kai kuriomis akimirkomis gailėjausi, kad nepaėmiau fotoaparato, nes bandant nesušlapti kojų ir šokinėjant kupstais veido išraiškos buvo nepakartojamos. Kai priėjome vietą, kur išlikti sausam būtų labai sunku, į žvalgybą pasiuntėm kelis savanorius, kad išsiaiškintu ar yra kitas kelias. Kelias aplink buvo, šiaip ne taip susisiekę sėkmingai apėjome pelkę, bet džiaugtis gavom neilgai – kas turėjo būti miško keliukas irgi tapo pelke. Šį kartą neturėjome kur dėtis. Nors vistiek mėginome apeiti patį šlapumą, bet dauguma sušlapo. Galiausiai nusispjoviau ant sausų kojų ir tiesiog skersai nuklampojau į sausą vietą. Batai tikrai nesidžiaugė šiuo mano sprendimu.

Kas sausas, kas šlapias, bet visi saugiai perėję kliūčių ruožą toliau traukėme link upės ištakų. Laimei, atsirado keliukas, ir netgi sausas. Ėjome milžinišku eglynu, šalia matėsi jau nebe tokia šlapia pelkė-pieva. Kartais nelabai malonus tas kelias buvo, bet vis nereikėjo brautis mišku.

 Palyginus greitai priėjome ir upeliukščio ištakas – ežerą ar labiau pelkę. Neaišku. Bet čia teoriškai ir turėjo užsibaigti žygis. Nusigavome į salelę ir atsisveikinome su upe. Patraukėme artimiausio kelio link. Radę kelią priėjome ir gyvenvietę, bet joks autobusas šiose žemėse nesilanko. Suvienijome beišsikraunančių išmaniųjų telefonų jėgas artimiausios autobusų stotelės paieškai. Atradom, kad iki artimiausios stotelės dar geras gabalas kelio. Susižiūrėjome teisingas kryptis ir vėl nėrėme į mišką.

Jau pradėjo temti, o mes vis dar ėjome mišku, mėgindami kuo labiau sutrumpinti kelią. Prieš išlendant į autobusų stotelę sustojome trumpam atokvėpiui prie ežero lieptelio, apėjome sėkmės ratą juo ir netrukus jau sėdėjome autobusų stotelėje ir laukėme autobuso, kuris turėjo atvažiuoti tik už 40min. Per tą laiką spėjo visiškai sutemti bei pasibaigti maisto ištekliai. Po truputėlį darėsi šaltą. Įsėdus į autobusą važiavome ilgai ilgai. Džiaugiausi, kad man jis puikiai tinka ir reikės tik kartą persėsti. Deja, taip pasisekė ne visiems.

Iš šio žygio parsivežiau lapės kaukolę (iš jos padariau žvakidę), kempininių grybų ir įspūdžių. Džiaugiuosi, kad visi, nors ir pavargę, grįžo laimingi ir nenusivylę. Kantriosios azijietės mergaitės patyrė daugiausiai įspūdžių ir išbandymų, kurių greičiausiai nebūtų įveikusios niekur kitur, tik šalia Veržuvos. Štai taip toks mažytis upeliukas sugalvojo nuotykių miesto vaikams.

Leave a Reply