Lenkija. Viršūnių apgauti

Kelionė prasidėjo Čia


Atokvėpio diena buvo naudinga – vėl galėjome ir norėjome pažiūrėti į kalnus. Naują trasą rinkomės atsižvelgdami į labiau patyrusių vaikščiotojų kalnais patarimus. Ilgai nedelsę nusprendėme išeiti. Raudonosios viršūnės jau laukė mūsų apgaubtos rūke. Beje, vienas mūsų pramigo, todėl palikome maisto davinį ir žemėlapį su pažymėta trasa.

Iki trasos pradžios ėjome miesteliu, žavėjomės rytiniais saulės spinduliais nutviekstais namukais ir kalnų šlaitais, draugiškai nusileidžiančiais šalia gyvenvietės. Oras gaivus ir netgi saulėtas, gera risnoti šaligatviu žinant, kad žygis nebus sunkesnis už kelią į Rysy (bent jau fiziškai). Einant nusukom per anksti, iš nekantrumo kopti nesulaukėme trasos ženklų. Apsukome ratą ir grįžome į teisingą kelią.

Tame pačiame taške prasidėjo kelios trasos. Kaip visada pasirinkome sunkiausią, to net nežinodami. Eiti mišku po truputi kylant nebuvo sunku, kaip visada pirmosios akimirkos apgaulingos. Daug upelių, žalumos, iš medžių viršūnių kartas nuo karto išnyranti apžėlusi viršūnė. Malonūs saulės spinduliai prasiskverbiantys pro tankumynę šildo ir lepina kadrais. Tik spėk “pyškint”, kaip gražu!

Kiek stačiau pasikabarojus mišku laukia nuostabiausia pasaulio pieva su VIP klasės vaizdu į kalnus ir suoliukais, kurie yra patys patogiausi pasaulio suoliukai. Jei ne rūkas ir lengvutė dulksna, neaišku, į kurią pusę būtų pasikeitę planai, greičiausiai viršūnėms mojuotumėm iš žemai. Truputėlį pafantazavę apie iškylą šioje pievoje nusprendėme per ilgai neužsibūti ir žygiuoti toliau. Vėl lindome į mišką, viskas šlapia, nuo medžių šakų byra susikaupę rasos ir dulksnos lašai, kurie krenta ant veido ir už apykaklės. Keliukas visai susiaurėjo. Aplinkui vien purvas. O slidu! Tebūnie palaimintos lazdos padėjusios neišgriūti. Ilgai regliojom tuo mišku, visai nestačiai ėjome kalno šonu: vienoj pusėj miško siena aukštyn, kitoj pusėj miško skardis žemyn. Net spėjo atsibosti. Ilgai laukta pieva pasirodė, bet dingo keliukas.

Aplink jokių žmonių ir gyvybės. Kelią radom. Akmuo nurodantis kelio kryptį apsuptas milžiniškų žolių, todėl iš toli jo nesimato ir atrodo, kad kelias dingsta, nors iš tikrųjų jis tik šiek tiek pasisuka. Apmindžiojome žolės, kad einantys po mūsų galėtų greičiau susiorientuoti. Šį kartą pievutė ne tokia įspūdinga: labiau numindžiota ir be suoliuko, tačiau vaizdas – kaip visada ypatingas. Po truputį retėjant medžiams atsiveria erdvės.

Laukiame šiek tiek atsilikusių, užvalgėme. Netikėtai mus prisivijo šio ryto miegalius, su ausinukais vos ne ristele atbėgęs. Nusprendėm ilgiau nestoviniuoti ir palaukti dar šiek tiek paėjus. O štai nuo tos pievutės prasidėjo smagumas. Keliukas kylą į viršų, medžiai beveik visai išretėja, artinasi uolos, kurios, tiesa sakant atrodo netgi gundančiai. “Negi nebus grandinių?” kirba minty, nors žinau, kad jų neturėtų būti.

Šį kartą stojame rimtų pietų, juk į grumtynes su uola neisi peralkęs. Buvo tik viena problemytė, didžioji dalis maisto liko pas einančiuosius už mūsų, kurie atsiliko gerą kelio gabalą. Manėme, kad lengvesnėje trasoje neišsiskirstysime ir eisime apylygiu tempu, todėl maisto nedalinome visiems. Teko palaukti. Iš medžių tankmės išnirusiems siluetams mus prisivijus, tūpėme ant tų pačių akmenų pietums. Pasistiprinus laukė dar ilgas kelias aukštyn.

Už posūkio prasidėjo grandinės. Akivaizdžiai nusukome ne ta trasa. Po Rysy tos kelios grandinytės tik kėlė juoką, netrukome jomis užsikabaroti. Lipant jomis paskambino iš Tele2 ir primigtinai norėjo paklausinėti dėl kažkokio plano, atstojo tik paaiškinus, jog ne šiaip sau nenoriu kalbėti, o tikrai negaliu. Ot įkyrumas.

Po truputį lindo saulė, tarėmės matą viršūnę. Iškart atsirado daugiau jėgų kabarotis šlaitu. Žmonių atsirado daugiau, vieni lipo aukštyn, kiti žemyn, o viršūnė vis artėjo. Per anksti pradėjome džiaugtis. Pasiekus “viršūnę” atsirado tik pieva su skardžiu, o iki tikrosios – dar šiek tiek palipti. Nelabai ir nusiminėm, nuo tos plynės atsivėrė nuostabi kalnų panorama. Visi išsitraukę išmaniuosius fotografavo peizažą ir keitė ekrano fonus, aikčiojo ir labai noriai sutiko fotografuotis nepaisydami susivėlusių plaukų ir pavargusių veidų. Kilo vėjas. Debesys grėsmingai slinko mūsų link nešdami vėsą. Kad nesušaltumėm sėdint ypatingai atviroje vietoje ėjome toliau, tačiau ši kartą šturmuoti viršūnės.

 

Kalnai iš mūsų juokėsi. Tiksliau iš mūsų nevilties. Pasiekus “viršūnę” laukė dar viena, ir dar viena. Atrodė, kad jau niekad neprieisim lentelės su aukščiu ir pavadinimu. Apėmė liūdesys. Vos slinkome į kalną. Nors kelias nebuvo sunkus, tačiau tai morališkai sunkiausia atkarpa. Tik pamačius tikrosios viršūnės įrodymus tapome gyvesni ir entuziastingai pasiekėm viršūnę, kurioje planavome atsipūsti. Pasiekėme Malolaczniak (2096m), įsiamžinome prie ženklo ir teko kuo greičiau eiti tolyn, vėjas draskė rūbus ir košė iki kaulų smegenų. Susisupome į “kapišonus” ir skaras, kas kaip išmano gynėsi nuo šalčio.
Saulės nušviestu, tačiau vėjo talžomu, keliu judėjome antrosios viršūnės link. Šios dienos miegalius neapsirūpino šiltais rūbais, todėl jo megztuką perpūtė kiaurai. Kalnais skuodė šviesos greičiu, mėgino trumpint kelią, ir mus ragino kartu su juos, bet mums atsisakius nubėgo vienas. Po kurio laiko grįžo atgal neradęs praėjimo. Toliau ėjo trasa ir nebegalvojo gaišti laiko trumpinimui.

Pasiekus antrąją, Kopa Kondracka (2004m), viršūnę pavyko rasti užuovėją, kurioje galėjome užkasti ir atsipūsti, taip pat nuspręsti, kur eisime toliau: tęsime kelionę viršūnėmis ar leisimės žemyn. Nuo kalnų plešiantis vėjas padarė savo, nusprendėme leistis žemyn link namelio. Labiausiai sustiręs nubėgo ten net nemirktelėjęs, serpantinus ignoruodamas bėgo tiesiai net nestabdydamas, o mes, labiau užsimaskavę nuo vėjo, mėgavomės vaizdu ir sąžiningai vingiavom visus posūkius.

Atrodė, kad namukas ranka pasiekiamas, tačiau iki jo reikėjo dar gerą kelio atkarpą nusileisti žemyn. Nepavydžiu šiuo keliu kylantiems aukštyn, labai jau ilgai į tą keterą ropštis reikia. Leidžiantis atsirado daugiau medžių. Nustebino milžiniški mėlynių kilimai, jų sezono metu pro čia eiti yra pasaka. Namuką supo nuostabios žydinčios pievos pilnos gyvybės, aplink zujo žmonės, vieni atėjo, kiti išėjo, valgė, fotografavo, nagrinėjo žemėlapius. Prie namuko sustojome palaukti kitų, kurie jau taip pat leidosi žemyn. Pirmasis bėgęs žemyn taip ir nurūko neaišku kur, greičiausiai nebegalėjo sustoti palaukti, tai iš inercijos grįžo į viešbutį.

Sulaukę kitų sumetėme paskutinius zlotus pietums namuke esančioje kavinėje. Išėjo du sriubos dubenėliai ir du arbatos puodukai, pasidalinom kam ko labiau šiuo metu reikia ir užkandę patraukėme link viešbučio. Iki jo dar ilgas kelias mišku ir miesteliu. Būtent tas ilgas kelias namo ir nuvargino labiausiai, vos pavilkdami kojas grįžome ir griuvome miegoti. Po šiandienos visi prižadėjo į kalnus dar grįžti. Tikiuosi, taip ir bus.

Leave a Reply

Your e-mail address will not be published. Required fields are marked *