Lietuva. Lietaus nepagauti

Dar vis šaltą sekmadienio rytą galvota, ką nuveikti. Miestas nepasiūlė jokių padorių pramogų, todėl, greituoju būdu akimis permetus žemėlapį su artimiausiais lobiais, nuspręsta traukti į Kupiškio pusę, Palėvenę. Ten laukė dar neaplankytos vietos.

Kartą lankiausi Palėvenės bažnyčioje ir Dominikonų vienuolynę. Kadangi nesitikėjau rasti nieko panašaus tokioje vietoje, kaip “kažkur, beveik niekur”, tai man padarė didelį įspūdį išpuoselėta bažnyčios aplinka ir nebenaudojamas, bet neapleistas, vienuolynas. Nežinau, kaip kiti, bet aš niekad nebuvau girdėjusi apie šią vietą ir ją užtikau tik Geocaching’o dėka. Per mažai dėmesio skiriama tokiems mažiems stebuklams Lietuvos kaimeliuose, gaila, kad mūsų vietinės įžymybės apsiriboja Vilniumi, Trakais, Kuršių Nerija ir kryžių kalnu. Ilgą laiką aš klaidingai maniau, kad aplink Panevėžį nieko įdomaus nėra. Šiandien dar kartą patvirtinau sau, kad taip tikrai nėra.

Prie mažųjų stebuklų sąrašo pridėjau visą Lėvens valstybinį kraštovaizdžio draustinį. Jau brandinu mintį ten grįžti vasarą ir visą draustinį pereiti peškute arba pervažiuoti dviračiu.
Pirmoji stotelė – Palėvenės (kitaip dar vadinamas Pauliankos) dvaras. Pusiau apleistas, pusiau restauruojas, bet vienareikšmiškai nepakartojamas. Šalia esantis Stirniškių kaimas, Lėvuo ir laukymės suteikia dvarui malonią aurą. Gailėjausi, kad nepagalvojau pasiruošti foto-įrangos šiai išvykai – dvaro aplinka puikiai tiktų romantiškai XIX a. stiliaus fotosesijai.

Šalia dvaro vandenis neša nuostabus upelis. Kitame upes krante matosi pievos ir miškai – sužaliavus augmenijai dvaras turėtų atrodyti gyvas, kaip niekada. Besukant ratus aplink dvarvietę į savo milžinišką lizdą grįžo gandras – dabartinis dvaro gyventojas.
Apžiūrėjus dvarą, retai automobiliu pravažiuojamu keliu, traukėme link Stirniškių (dar vadinamo Švedų kalnu) piliakalnio. Dar nė kelių šimtų metrų nepaėjus pastebėjau iš paskos atbėgančius du didokus šunis. Jie neatrodė labai pikti, bet įtampa vistiek liko iki kol jie nesulėtino tempo, taip parodydami, kad tenori būti draugiški. Pribėgo prie šono ir sustojo, apuostinėjo ir nusprendė prisijungti prie kelionės kuriam laikui.

Pakeliui susidraugavau su vienu iš šunų, kitas buvo labai nedrąsus ir norint jį paglostyt, jis atsiguldavo ir vizgindavo uodegą, aceit “neskriausk manęs”. Labai linksmai, kartu su naujaisiais draugais, pasiekėme piliakalnį. Jis gražiai sutvarkytas, neprišiukšlintas. Vienintelis minusas, kad nėra šalia jokios stovėjimo aikštelės, o keliukas iki laiptų aiškiai nepažymėtas, atrodo, kaip kokie brūzgynai.

Piliakalnyje šunėkai davėsi, kaip pasiutę: lakstė pirmyn-atgal, norėjo žaisti, glaustėsi ir norėjo bučiuotis. Nuo viršūnės atsiveria plati Lėvens panorama. Į vieną pusę plentas Panevėžys-Kupiškis, o į kitą pievos, miškai ir vandenys. Ant pačio piliakalnio buvo žibučių kilimai, aplink skraidė kamanės ir vaikščiojo pirmieji vabaliukai. Jau greit vasara.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *